Apie gimtadienius kalbuosi su psichologe Inga Verbiejūte-Vilde.

Kokia gimtadienio psichologinė reikšmė?
Gimtadienis – žmogaus atėjimo į šį pasaulį diena. Žmogaus raida prasideda dar iki jo gimimo, tad neretai diskutuojama, nuo kada gi prasideda naujo žmogaus egzistavimas: nuo jo pradėjimo ar nuo gimimo momento? Procesai, lemiantys fiziologinius ir psichologinius aspektus, vyksta dar motinos įsčiose. Ir nors pats gimimas kūdikiui galbūt yra labiau traumuojantis nei džiuginantis procesas, vėliau gimtadieniai tampa (ar bent jau turėtų tapti) džiaugsmo kupina švente.

Gimimo diena – tai procesas, reguliariai besikartojantis žmogaus gyvenime. Pirmasis gimtadienis svarbiausias kūdikio tėvams ir artimiesiems, o vėliau gimimo dienos minėjimas tampa svarbus ir pačiam gimusiajam. Gimtadienis ir jo (ne)šventimas neabejotinai siejasi su tapatumu, tarpasmeniniais santykiais, saviverte, gyvenime iškylančiais egzistenciniais klausimais. Juk kiekvienas gimtadienis vis labiau priartina žmogų prie jo gyvenimo baigties, tad nekeista, kad su amžiumi žmonės vis mažiau linkę jį švęsti. Mano močiutė, praėjusį balandį sulaukusi 80 metų, prisipažino, jog būdama tokio amžiaus daug mieliau švęstų tik savo vardadienius… Bet gimtadienis ir jo minėjimas neturi tapti pareiga – ar paversime jį privalomu dalyku, priklauso tik nuo mūsų. Ir nors kartais jis atneša neigiamų minčių, artina mirties laiką, manau, be tokių „stotelių“ mūsų gyvenimas būtų ne toks spalvingas.

Kodėl vieniems gimtadienis – džiaugsmo, o kitiems – liūdesio kupina šventė?
Gimimo dienos šventimas paliečia daug svarbių gyvenimo aspektų: santykius, savivertę, mirties baimę, o šie lemia gimtadienio šventimo įvairovę. Atvejis atvejui nelygus, tad sunku pasakyti, kuriose iš mano paminėtų sričių glūdi nepasitenkinimas. Bet kuo jis didesnis, tuo daugiau neigiamų jausmų sukelia gimimo diena. Šventei paprastai norime pasiruošti iš anksto, todėl, neišsipildžius mūsų tikslams (pavyzdžiui, „iki 30 metų būti…, turėti…, jaustis…“), mes nejaučiame pasitenkinimo dar vienais „tuščiai“ prabėgusiais metais…

Suaugę žmonės nebemoka besąlygiškai kaip vaikai pasidžiaugti savo gimimo diena. Kodėl?
Vaikai itin natūraliai reikalauja dėmesio, jiems būdingas stiprus egocentrizmas, mažėjantis metams bėgant. Vaikų gimtadieniai dažnai būna ypatinga diena, nes begalinis dėmesys ir liaupsės yra legalūs, lengvai gaunami. Juk gana įprasta matyti mažuosius, lakstančius su gimtadieninėmis karūnomis ant galvų. Suaugusiųjų gimtadieniuose rečiau pasitaiko nevaržomo džiaugsmo būti dėmesio centre apraiškų, nors jubiliatai kilnojami kėdėse, sakomi tostai į jų sveikatą. Dažnai tai nebeatneša besąlygiško džiaugsmo, veikiau sukuria spektaklio, kurio vaidmeniui ne kiekvienas yra pasirengęs, pojūtį. Tikiu, kad žinodamas, jog kažkas besąlygiškai tavimi džiaugiasi ir tave myli, daug labiau džiaugiesi savo gimimo diena.

Sakoma, nuskriausti gimusieji kokią nors minėtiną ar švęstiną dieną (pavyzdžiui, per šv. Kalėdas), nes savotiškai netenka savo gimtadienio. Ką apie tai manote?
Gryna tiesa. Čia dera pratęsti dėmesio temą: bet koks dėmesio dalinimasis su kitais žmogui paprastai nėra malonus. Tokia gimimo diena tarsi praranda dalį ypatingumo, nes ji nebėra žinoma vien kaip tavo gimtadienis – šią datą žino ir dėl skirtingų priežasčių ja džiaugiasi daugybė žmonių. Neretai tenka išgirsti nedidelio apmaudo gaidelių žmonėms pasakojant, kad jų gimtadieniai tą pačią dieną, kaip mamos ar tėčio; kartais būna nepatenkinti ir tie, aplink kurių gimtadienius kelių dienų skirtumu būna kitų jiems svarbių žmonių gimtadieniai. Tiesa, iš dalies mes galime patys kurti savo gyvenimą, taigi, gimtadienių šventimą – taip pat. Jei norisi didelės šventės, o visuotinai minima diena neleidžia to daryti, šventę galima nukelti. Bet artimieji neturėtų pamiršti, kad „gimtadienininkui“ svarbiausia ta diena, kai jis gimė, vadinasi, kuklus sveikinimas ir subtilios staigmenos tinka bet kokią metų dieną.

Nesu girdėjusi sakant: „Ech, kaip norėčiau į jo(s) gimtadienį.“ Greičiau jau atvirkščiai: „Nenoriu į tą gimtadienį, bet reikia…“ Kodėl?
Nors dažniau pasakau pirmąjį sakinį, mūsų aplinkoje vyraujantys stereotipai lemia, kad gimtadienio nešventimą ar atsakymą į kvietimą laikome neigiamais dalykais. Pastebiu, kad vertimas būtinai kažką daryti nugesina net ir labai stiprų norą: žinojimas, kad būtinai reikia ateiti ir švęsti, įpareigoja ir sukuria išankstines nuostatas, jog laukia prastas vakaras. Kita dalis žmonių bijo neigiamo kitų svečių vertinimo: jie „neturi kuo apsirengti“, jų „dovana prasta“ arba, atvirkščiai, pati brangiausia, bet labai skauda širdį dėl jai išleistų pinigų. Taigi, dalis jubiliatų, bijodami tokių „nusiminusių“ svečių, patys nebenori švęsti. Taip įsisuka vienas kitą pastiprinančio elgesio karuselė, ir gimtadienio šventimas, turėjęs būti džiuginantis bei įdomus, visiškai nebetenka prasmės.

Pasikalbėkime apie pamirštus gimtadienius.
Pirma ir, ko gero, dažniausia mintis taip nutikus: „Aš jam nesvarbus.“ Ir kuo svarbesnis mums yra tas užuomarša, tuo didesnis skaudulys taip nutikus. Juk patys, stengdamiesi atsiminti kitą, tikimės iš jo mainais sulaukti to paties. Todėl dažnai, užmiršę kažką pasveikinti, užuot atsiprašę labai greitai prisimename, kad ir tas žmogus kadaise buvo pamiršęs… Tai savotiškas nusiraminimas, nes skaičiuojame kaip „lygiąsias“: „Jis manęs irgi nepasveikino!“

Kitas klausimas: ką gi daryti su savo jausmais, kai mus kažkas pamiršta? Ko gero, priimti juos kaip labai reikalingus ir kartais net savęs paklausti, ar tik nepamiršau, jog pasaulis sukasi ne aplink mane vieną? Šiais „Facebooko“ laikais mes „nepamirštame“ net tų žmonių, kurie nėra mums artimi, gimtadienių. Nejaugi faktas, kad kiekvienais metais su gimtadieniu pasveikiname vis daugiau žmonių, reiškia, jog jie nuo to jaučiasi laimingesni? Manau, sveikinimo turinys visuomet yra neabejotinai svarbesnis nei uolus gimimo dienos prisiminimas.

Žmonės skundžiasi, jog yra kviečiami į gimtadienį, kurio šventė organizuojama už 200 km, tad turėtų skirti kur kas daugiau laiko ir pinigų nei planavo, kad įkyriai skambinama pasiteirauti, ar ateis, net kelis kartus per dieną…
„Jeigu mane myli, kitą savaitę nusiveši į Aliaską“ – panašūs motyvai skamba minėtuose pavyzdžiuose. Dažnai sukuriama sąlyga „jei“ – tarytum artimi žmonės turėtų kažką vieni kitiems įrodinėti. Labai norisi gimtadienių šventimo temoje atskirti du dalykus: dėmesį nuo paties pokylio. Labiau pasirūpinti reikėtų turiniu, ne forma. Turinys – tai mūsų nuoširdus dėmesys vienas kitam, ir ne tik per gimtadienį. Manau, jei žmonės būtų artimi, jaustųsi reikšmingi ir mylimi, tokių „jeigu“ apskritai nebeliktų.

Iš ko paveldime gimtadienio kultūrą, išmokstame (ne)švęsti?
Gimtadienių (ne)šventimui įtaką daro kultūra, šeimos tradicijos: jos ne tik perduodamos iš kartos į kartą, bet kiekvienos kartos yra ir pakoreguojamos. Laimingi prisiminimai apie džiaugsmingas vaikystės gimtadienių šventes, ko gero, skatina pratęsti šias tradicijas. Kita vertus, vaikai, matydami savo gimtadienių metu prislėgtus, besiskundžiančius tėvus, susikuria neigiamą gimtadienio šventės paveikslą. Maža to, jei vaikui sakoma: „Pažiūrėk, kaip nuvargau visą dieną ruošdama tau puotą“, noras būti dėmesio centre susipina su kalte. Ne veltui egzistuoja dar vienas jubiliato pavadinimas – šventės kaltininkas.

Ką apie žmogų byloja jo pozicija nešvęsti savo gimtadienio?
Nešvenčiantis asmuo taip pat gauna dėmesio porciją – juk jis yra „kitoks“. Norime to ar ne, gimtadienis ateina ir atsiranda žmonių, kurie nori jį paminėti. Įsisąmoninkime, kad gimtadienis nėra vieno žmogaus reikalas, tai – santykių šventė. Gimtadienių nešvenčiantys žmonės apskritai dažnai prastai jaučiasi dideliuose žmonių susibūrimuose, o kartais – tiesiog nesidžiaugia buvimu šiame pasaulyje. Pozicija nešvęsti gali būti susijusi su santykių problemomis, perdėm materialiu šventimo modeliu, baime „ne taip pasirodyti“ ar perdėta atsakomybe, kad visiems būtų linksma ir smagu. Tiesa, kartais tai yra labai malonu, nes taip slapčiomis kuriame savo, visagalio, paveikslą. Bet didelės savo galios kitiems suvokimas sekina ir kuria galimybes neigiamai save vertinti: jubiliatas, manantis, kad turi padaryti Joną įdomiu pašnekovu Pranui, neįgyvendins šių uždavinių. Beliks nusiminti ir prisiimti blogą svečių nuotaiką kaip savo įtakos rezultatą: „Aš nemoku pralinksminti.“ Teisingos pozicijos, švęsti ar ne, nėra. Svarbiausia – nuoširdžiai paaiškinti bet kokią savo poziciją artimiesiems.

Draugės šeimoje gimtadieniai minimi itin kukliai – jokių dovanų, tiesiog suvalgomas tortas. Jiedu su vyru tokią dieną nusprendė neakcentuoti materialių dalykų: gyvena pasiturinčiai ir šiokią dieną vaikams išgali nupirkti viską, ko reikia. Gal pakomentuotumėte?
Liūdniausia, kad pastaruoju metu šventės labai sumaterialėjo. Tikiuosi, neateis tokia baisi diena, kai gimimo dieną brangiam žmogui persiųsime piniginę perlaidą ir parašysime porą žodžių jo socialiniame tinklalapyje. Manau, išgelbėti šį reikalą gali kūrybiškumas ir dėmesys tarpusavio santykiams. Pateiktas pavyzdys yra kitokios šventės, nei esame įpratę matyti. Laimės bei džiaugsmo vaikams ir suaugusiesiems gali suteikti nuoširdus dėmesys, praėjusių metų aptarimas, vaikystės nuotraukų peržiūra, netikėta iškyla ir kiti dalykai, kuriuos kiekvienas iš mūsų galime sugalvoti.

Ką manote apie gimtadienius, virstančius grandioziniais renginiais, ir jų organizatorius, sakančius, jog visa tai daro ne dėl savęs, o dėl svečių?
Gimtadieniai, kaip ir žmonės, yra skirtingi. Manau, dideli pokyliai – proga gauti didesnę dėmesio porciją, o teigimas, kad tai daroma tik dėl svečių, kuria aukos poziciją, kuri, tikėtina, suteikia galimybę gauti dar daugiau dėmesio. Be to, tuo pasakymu ir puikiai apsidraudžiama: jei pokylis kažkam nepatiks, argi bus galima kaltinti jubiliatą, kuris, aukodamas savo paties gerovę, šitaip stengėsi dėl kitų? Kad ir kai būtų, viso to reikia jam pačiam ir visai nesvarbu, jog prisidengiama gera svečių nuotaika.

Girdėjau sakant: „Sveikinu jus su savo gimtadieniu!“ Kas už to slypi?
Priklauso nuo konteksto. Tokiais sveikinimais gali būti išreiškiama aukos pozicija,pavyzdžiui: „Kokia čia man šventė dėl jūsų stengtis, gaminti, tvarkyti ir linksminti.“ Tiesa, žinau ir kitokių pavyzdžių: štai vaikas, atėjus jo gimtadieniui, pasveikina savo tėvus. Tai logiška ne tik todėl, jog gimus vaikui būtent tėvai užverčiami didžiausiais sveikinimais. Juk ir vėliau gimtadienio šventė gali simbolizuoti bendrą džiaugsmą, kad „aš esu“. Ir jei jaučiu, jog žmonėms su manimi gera, kodėl gi nepasveikinus jų, kad dar vienus metus buvau šalia jų?

Gimtadienis – gyvenimo ar mirties linija?
Mokslininkai D. P. Phillipsas, C. A. Van Voorheesas ir T. E. Ruth  nustatė, jog moterys kur kas dažniau miršta ne eilinės savaitės metu, o per savaitę po savo gimtadienio. Tiesa, moterų mirčių atvejai prieš pat gimtadienį yra neįtikėtinai reti, o vyrų mirčių, priešingai, labai padažnėja. Kurgi čia šuo pakastas? Mokslininkai teigia, jog simboliškai reikšmingi įvykiai trumpam prailgina moterų gyvenimą, o vyrams, priešingai, asocijuojasi su paskutiniu terminu ir riba, kurios nevalia peržengti. Lyg to dar būtų maža, B. M. Barraclough ir D. M. Shepherdas nustatė, jog didelė dalis savižudybių vyresniame nei 75 metų amžiuje yra įvykdomos likus mėnesiui iki gimtadienio arba 30 dienų po jo…

Atvirukai – liūdnoji gimtadienio pusė?
Nežinia, kaip stipriai tokia mirčių statistika susijusi su visuomenės požiūriu į senėjimą, bet profesorės V. Demos ir jos kolegės A. Jache tyrimo rezultatai nedžiugina. Ištyrus daugybę humoristinio pobūdžio gimtadienio atvirukų paaiškėjo, kad senėjimas kur kas dažniau vaizduojamas neigiamai: juokiamasi iš fizinių ir psichinių savybių, bandymo nuslėpti amžių ir panašių dalykų. Mokslininkės K. M. Dillon ir B. S. Jones, atlikusios panašų tyrimą, teigia, jog esti dvi tokio reiškinio priežastys: viena vertus, toks humoras padeda apsiginti nuo amžiaus keliamo nerimo, kita vertus, galbūt jis simbolizuoja sveiką susitaikymą su karčia tiesa? Beje, dr. L. Arcimavičienė, tyrinėjusi gimtadienių sveikinimo realijas lietuvių ir anglų kalba, nustatė, jog angliškuose sveikinimuose dėmesys skiriamas žmogui, o lietuviškuose – žmogaus aplinkai ir socialinėms realijoms.

Liepa Teresė Butkutė

Skaitant Jūsų klausimą kyla įspūdis, kad turite nemažai – ir norų, ir svajonių, bet tuo pačiu – ir įtampos, nerimo. Kaip jau byloja Jūsų patiriamos emocijos, didelis „turėjimas“  nerealizuojant savęs kartais tampa problema. Apie konkrečius savo norus ir svajones Jūs plačiau nerašėte, todėl mano komentaras bus daugiau bendro pobūdžio.

Pabandykime Jūsų būseną įsivaizduoti kaip baigiantį užvirti vandens puodą. Puodas su vandeniu jau  beveik verda, o ką virti – nežinote. Taip gali nutikti dėl tokių dalykų:

• neturite ką virti (galimybės);
• namuose nėra nieko, iš ko pagamintumėte mėgstamą patiekalą (norai);
• nesate alkanas (poreikiai).

Siūlau visas įmanomas gyvenimo (veiklos, darbų, studijų, laisvalaikio) perspektyvas sudėlioti tokiu principu: ko norite, ką galite ir ko reikia (kas naudinga). Pasitelkite į pagalbą žemiau esančią schemą (ji dažnai naudojama renkantis profesiją):

Kai kurie dalykai persidengs, kai kurie – atsidurs pačiame centre.

Taigi, pirmiausia pajuskite laisvę fantazuoti ir apmąstykite visus savo norus. Nesvarbu, įmanoma juos išpildyti, ar ne. Būkite atidus ir kiekvieno noro atžvilgiu paklauskite savęs: „Ar čia tikrai mano noras?“. Būna, kad norime kažko, nes to nori visi; norime, nes yra įprasta to norėti; norime, nes tėvai liepė to norėti, ir pan.

Kitas žingsnis – apmąstykite savo galimybe: ką mokate, kokiose srityse esate stiprus, kokių gebėjimų turite. Čia pažymėkite  ir tokius gebėjimus, kurie Jums pačiam nesvarbūs ar neįdomūs. Jei šią dalį pildyti seksis sunkiausiai, vertėtų pamąstyti apie savęs vertinimą ir pasitikėjimą savimi.

Ir galiausiai – kas atsidurs toje srityje, kur skamba žodis „reikia“? Tas žodis kankina žmones kartais jiems to ir nesuvokiant. Labai užimti, pasimetę ir jaučiantys stresą žmonės neretai su nuostaba  atranda, kad nebūtina realizuoti visų „reikia“ savo gyvenime. Ir nukarūnavus tam tikrų veiklų atlikimo būtinimą, išsyk tampa lengviau ir įdomiau realizuoti save kažkur kitur. Taigi, besirašydamas dalykus, kuriuos reikia atlikti, paklauskite savęs: „O kas nutiks, jeigu nedarysiu to?“.

Mąstant apie profesijų, studijų pasirinkimą, čia galite surašyti pasirinkimus, kurie būtų naudingi, perspektyvūs.

Baigus šią užduotį idealiausiu atveju pačiame centre galėsite matyti tus dalykus, kurie Jums patrauklūs, kurios gebate realizuoti ir kurie naudingi.

Užduotis nebus tokia lengva, kokia gali pasirodyti, bet, tikiu, padės Jūsų norų ir svajonių „turiniui“ rasti savo „formą“. Kartais pasimetimo ir dvejonių priežastys būna gilesnės, susiję su žema saviverte, tarpusavio santykiais ar kitomis problemomis. Jei džiaugsmas ir pasitenkinimas tame, ką veikiate gyvenime, neaplankys ilgą laiką, paieškokite žmonių, galinčių padėti Jums geriau suprasti save.

Svarbiausia, kad Jūsų „puodas“ jau verda. O tai – visų pradžių pradžia.

Sėkmės!

Skaitydama Jūsų klausimą pagalvojau apie tribūnas – tokius kalbantį žmogų uždengiančius stovus scenose.  Paradoksalus elgesys – lipti aukščiau už kitus ir tuo pat metu nuo jų užsidengti. Ko gero, siekis save apsaugoti buvo svarbus visiems kalbantiems viešai.

Jūsų minima problema anaiptol nėra reta, nemažas skaičius žmonių daugiau ar mažiau patiria viešo kalbėjimo baimes. Jau pirmasis Jūsų sakinys atspindi, kur glūdi tokių problemų esmė: tai emocijos ir mintys. Šie du dalykai smarkiai tarpusavyje susiję,  ir vienam didėjant, sustiprinimas kitas: pavyzdžiui, pajautęs smarkų širdies plakimą išsigąstate, ir kyla mintis „Man nepavyks sklandžiai kalbėti“. Ta mintis sukelia dar stipresnes emocijas, ir galop įsisukate į uždarą ratą, iš kurio išeiti tampa vis sunkiau.

Pereinant prie klausimo „Ką daryti?“, pradžiai siūlyčiau sau pačiam (-iai) įsivardinti, kokie signalai kalbant prieš auditoriją ima kelti neigiamas emocijas: gal tai prakaitavimas, širdies plakimas, dusulys, rankų drebėjimas.. Kitas svarbus dalykas: pastebėti neigiamas mintis, kurios ima kirbėti prieš pasirodymus (beje, gal ir dabar kažką panašaus slapta galvojate?). Šis savo sąmoningumo praplėtimas svarbus, nes kitą sykį tik pasirodžius šiems dalykams, turėsite mokytis sumažinti jų intensyvumą ir poveikį savo pasisakymų kokybei (pasidomėkite atsipalaidavimo, dėmesio nukreipimo technikomis).

Antras dalykas, kurį norėčiau akcentuoti – bandymai. Jei ruošiatės svarbiam pranešimui auditorijoje, skirkite daugiau laiko repeticijoms –  aiškiai pasirašykite tekstą, paskaitykite kalbą garsiai namuose, vėliau – galbūt kažkam iš pažįstamų. Galite netgi nufilmuoti savo kalbėjimą ir paskui peržiūrėti ieškant, kas padėtų labiau pasitikėti savimi. Jei ir kitose gyvenimo sferose esate santūrus ir kuklus, paeksperimentuokite išreikšdamas savo mintis Jums priimtinose aplinkose (draugų gimtadieniuose, šeimos rate).

Net ir patyrusiems oratoriams kartais nesėkmės pakiša koją, jie užsikerta, rausta, pamiršta, ką kalbėjo. Taigi, ir Jums taip gali nutikti. Siūlyčiau apmąstyti ir užsirašyti keletą dalykų, kurie padėtų Jums nutikus nemalonioms situacijoms: „Ką darysiu, jei..“. Turėkite keletą savų frazių „užpildyti pauzėms“ ir nepamirškite humoro!

Kartais kalbėtojams padeda tam tikrų ribų tarp jų ir klausytojų susikūrimas (tam tarnauja ir mano minėtos tribūnos, ir segtuvai, laikomi rankose (tik stebėkite save, nes esant dideliam nerimui, pranešėjų gniaužomi ir kitaip kankinami daiktai labai atkreipia dėmesį). Kiti gi siūlo žiūrovus įsivaizduoti kaip animacinius herojus; mąstyti, kad daugiau nei pusė jų šiuo metu panirę į savas mintis ir sakomos kalbos net negirdi ir pan.

Apibendrinant:

• Pamatykite, kas su Jumis vyksta;
• Repetuokite;
• Turėkite „atsarginių variantų“.

Taigi, daryti šioje situacijoje galima labai daug, ir visko neišvardinsiu. Jei tikrai daug prarandate dėl savo baimių, turite bent mažą nusiteikimą rizikuoti, linkiu išbandyti minėtus ir kitur surastus receptus. Perfrazuojant iš kažkur nugirstą mintį: Jei nori kažkur nueiti, reikia eiti.

Gero kelio,
Inga

Iš Jūsų klausimo susidaro įspūdis, jog būtent “atrodymas” kiša koją Jūsų karjerai. Ką reiškia žodžiai “per jaunai” ir “vaikiškai”? Ar kalbate vien tik apie savo amžių ir išorę? Kokia Jūsų paties nuomonė – ar jaunas žmogus gali būti rimtas darbuotojas, kuriuo kiti pasitiki? Jei į paskutinį klausimą atsakote teigiamai, galime pabandyti paieškoti galimybių pateiktų klausimų sprendimui. Jei atsakote „Ne“, deja, bet patarčiau intensyviai padirbėti ties šios minties keitimu ir tik tada leistis į kitas analizes.Jei jau sutariame, kad ir jauni žmonės būna rimti ir patikimi darbuotojai, pabandykime giliau paieškoti, kas slypi po Jūsų pateikiama problemos esme: „atrodyti per daug jaunai, vaikiškai“.

Pirmasis įspūdis apie žmogų gali susiformuoti per keletą sekundžių – čia tam tikrą vaidmenį vaidina ir išorė. Apmąstykite ir detaliai susirašykite, kas Jūsų išoriniame savęs pateikime galėtų byloti apie „vaikiškumą ir nerimtumą“. Bandau pafantazuoti kartu su Jumis: keistos mimikos, vaikiškas balso tembras, drabužiai su animacinių filmų herojais, kikenimas, susigūžusi laikysena kalbant su vadovu… Atlikęs šį darbą pereikite prie sudėtingesnio – susirašykite vidinius dalykus, išreiškiančius Jūsų minimą „vaikiškumą ir nerimtumą“. Užmaršumas? Naivumas? Kūrybiškumas? O gal neatsakingumas? Būkite negailestingas sau ir net ten, kur teįžvelgtumėte krislelį tam tikros savybės, pasižymėkite ją kaip  būdingą Jums. Ne pro šalį pasiklausti nuomonės ir aplinkinių, pvz. „Kas manyje yra vaikiško?“.

Kai turėsite šiuos du sąrašus, įvertinkite, kiek kiekviename lygmenyje galite įtakoti pokyčius …ir imkitės darbo! Sutinku, yra dalykų, kurių keisti negalime (amžius, veido bruožai, balso tembras..). Yra tyrimų, nagrinėjančių tokių faktorių svarbą vadovo požiūryje ir patvirtinančių jų reikšmę. Bet svarbu pabrėžti, kad protingas vadovas pirmoje eilėje mato sėdinčius visai kitus veikiančiuosius – Jūsų specifinius gabumus, charakterio savybes, ir tokie nekintantys faktoriai, kaip kad amžius ir išorė, priimant sprendimus nevaidina lemiančio vaidmens.

Atsakant į paskutinį Jūsų klausimą „ Kaip pelnyti vadovų pasitikėjimą?“ man labai norisi paklausti: O kaip gi Jūsų pasitikėjimas savimi? Ar neturite kokių įkyrių iracionalių minčių, kartas nuo karto (ypač patyrus nesėkmę!) pagraužiančių iš vidaus? Paprastai jos skamba taip: „Aš niekam tikęs“, „Niekuo negaliu nustebinti kitų žmonių“, „Aš nieko nesugebu“ ir pan. Gaudykit ir analizuokit panašias mintis, nes tai dažnai būna vienas iš svarbių kliūčių kylant karjeros laiptais ar siekiant bet kokių kitų tikslų. Laimei, per keletą sekundžių paprastai karjeros laiptais nepakylama ir pasitikėjimas neįgyjamas. Taigi, Jūsų darbe, tikiu, yra ir bus bendraujama daug daugiau, ir vadovų nuomonė apie Jus plėsis bei keisis. Visa laimė, kad yra dalykų, kuriuos savyje galime keisti, siekdami pakeisti aplinkinių nuomonę apie save. Bandykite atrasti tuos dalykus. Galų gale, atvirai pripažinkite savo jaunystę – tai neturi būti Jūsų trūkumas. Be to, prisiminus vienos patarlės išmintį, “kiekvienas žmogus, pradedantis ką nors nauja, yra vaikas”. Linkiu, kad Jūsų karjera būtų sėkminga ir, svarbiausia, kad pasiekiami dalykai teiktų malonumą.

Taigi, kas tai? Kodėl vieniems vaikams skiepai sukelia didžiulį siaubą, kiti gi reaguoja visai ramiai? Ir ar yra būdų, kaip patiems tėvams sumažinti vaikų (o gal ir savo pačių) nerimą skiepijantis?

Ko bijome?

Gryną adatų fobiją  turi tik maža dalis – 10proc. – gyventojų. Visgi, adatos baimė ir skiepų vengimas yra žymiai dažnesnis reiškinys. Adatos – neišvengiamas skausmo šaltinis. Skausmą jaučiame dviem momentais: kai adata perduria odą ir audinius ir kai vakcina išleidžiama į audinius. Abu dalykai nekasdieniški ir paslaptingi, todėl labai svarbu išsiaiškinti, ko konkrečiai bijoma: vaikai gali turėti mums net nenumanomų su skiepijimu susijusių fantazijų (gali būti fantazuojama, kaip adata perdurs ranką kiaurai; kaip ji nulūš ir liks viduje; kaip adata ims siurbti viską atgal; kaip leidžiamas skystis netilps viduje; kaip adata įstrigs ir slaugytoja jos nebeištrauks). Jokiu būdu nereikia tokių baimių pašiepti,- reikia jas iškelti į dienos šviesą, klausimams surasti atsakymus ir nuraminti vaiką.

Kita vertus, nemažiau baimės sukelia ir realus patiriamas skausmas.

Kaip formuojasi baimė?

Kuo stipresnė baimė, tuo stipresnis skausmas (žmogaus smegenys skirtingai suvokia tą patį stimulą esant skirtingam atsipalaidavimo laipsniui: įtampa, baimė, nerimas sustiprina skausmo  intensyvumo suvokimą). Kuo stipresnis pirmąkart patiriamas skausmas, tuo dar didesnė baimė kils susiduriant su adata antrą sykį. Be to, baimė turi tendenciją generalizuotis: labai skiepų išsigandęs vaikas gali imti visą aplinką (gydytojus, baltus chalatus, tyrimo kambarius, ligoninę)  sieti su neigiamais išgyvenimais. Ir netgi žodis „gydytojas“ vėliau gali sukelti isterines reakcijas. Žvelgiant plačiau, tai labai pavojinga: kasmet  miršta žmonių, kurie dėl neigiamo gydymo patirties vengė reikalingos sveikatos priežiūros.

Baimės mažinimo būdai: patarimai tėvams

Nors skiepų baimė turi tendenciją greitai didėti, visgi, yra būdų, kaip su ja susidoroti (ją sumažinti ar prisijaukinti). Norėčiau pateikti keletą rekomendacijų tėvams pagal Atle Dyregrov  ir Marija Ives (2007). Šie patarimai skirti siekiant valdyti skiepijimo baimę, bet gali būti lengvai adaptuojami ir kitoms su sveikatos priežiūra susijusioms baimėms.

• Paaiškinkite, kodėl vaikas turi būti paskiepytas.
  Mokyklinio amžiaus vaikams galite perduoti tokio tipo informaciją: „Rytoj tu būsi paskiepytas, kad nesusirgtum liga, kuri vadinasi Kiaulių gripas. Galbūt jau esi apie ją girdėjęs mokykloje ar per televiziją. Vakcina (skiepai) apsaugos kūną nuo apsikrėtimo šia liga, net jei būsi šalia sergančių žmonių. Ir kuo daugiau žmonių bus paskiepyta, tuo mažiau susirgs. Tu jau žinai, ką reikia darytis saugantis nuo įvairių infekcijų. Nors ir būsi paskiepytas nuo kiaulių gripo, tau ir toliau reikės elgtis taip pat (plautis rankas ir t.t.)“.
• Aptarkite visą skiepijimo procedūrą nuo atvykimo į medicinos įstaigą iki išvykimo iš jos:
  „Kai mes nuvyksime, mus pasitiks asmuo, kuris užrašys tavo vardą. Gali būti, kad teks mažumėlę palaukti, kol pateksime pas žmogų, kuris skiepys…“. Mokyklinio amžiaus vaikams reikėtų papasakoti tai dieną prieš skiepijant. Su ikimokyklinio amžiaus vaikais geriau pakalbėti tą pačią dieną.
  Mažiems vaikams galim pademonstruoti, kaip viskas vyksta, naudojant lėles ar meškiukus. Tegul vaikas išbando sėdėjimo skiepijant būdą (pvz., atitinkamai padedama ranka ir pan.).
• Išlikite ramūs skiepijimo metu.
  Suaugusių elgesys yra kaip modelis vaikams, todėl jei patys elgsitės ramiai, ir vaikas patirs mažiau baimės. Jei pats suaugęs turi stiprią adatų baimę, svarbu kuo mažiau tą parodyti arba net leisti vaiką palydėti kitam, ramesniam asmeniui.
• Pripažinkite vaiko jausmus.
  „Atrodo, kad nerimauji“. Leiskite jam verkti (dažnas sakymas “Neverk, būk didelis vyras“ skatina vaiko menkavertiškumo jausmą, prie skiepų baimės prideda dar ir baimę pasirodyti menku, nevyrišku ir t.t.).
• Nemeluokite.
  Siekdami greičiau nuraminti vaiką ir save, kartais kiek sušvelniname padėtį: „Tau visai neskaudės“. Norit išlaikyti vaiko pasitikėjimą suaugusiais, geriau elgtis garbingai: „Taip, tau paskaudės, bet manau, kad susitvarkysi“.
• Geriau nenaudokite dovanų, specialių paskatinimų.
• Pamokykite vaiką naudoti stiprinančias mintis ir raminantį kvėpavimo būdą.
  Jei mokyklinio amžiaus vaikas labai bijo skiepų, galima jį pamokinti pasitelkti į pagalbą  raminančias mintis: „Aš tai padarysiu“, „Viskas bus gerai“, „Aš galiu būti ramus ir atsipalaidavęs“,  „Dabar galiu žiūrėti kitur ir galvoti apie ką kita“.
  Kvėpavimo technikos irgi puikiai tinka mažinant nerimą. Tik svarbu jų pasimokyti iš anksto, namuose, o reikalui esant priminti vaikui, kad gali jas panaudoti.
• Kvėpavimo pratimo pavyzdys:
  • Ramiai įkvėpdamas per nosį suskaičiuok mintyse iki 5. Gali įkvėpti garsiai, kad net šalia esantys žmonės išgirstų.
  • Palaikyk orą savyje, kol suskaičiuosi iki 5.
  • Tada ramiai iškvėpk per burną, mintyse skaičiuodamas iki 5.
  • Palauk kol vėl lėtai suskaičiuosi iki 5 ir vėl viską pakartok nuo pradžių.
• Jei vaikas labai bijo, nebauginkite jo dar labiau.
  Vaikas gali kategoriškai atsisakyti skiepų, tokia situacija tėvams labai nemaloni ir kelianti stresą. Todėl labai svarbu save stebėti ir nepradėti vaiko gąsdinti gresiančia liga ar pažadėtų dalykų atėmimu. Adatų baimė labai lengvai įsimenama ir tokiu būdu ją galima dar labiau sustiprinti ir prailginti: problemų ne pamažės, o padaugės.
• Leiskite vaikui rinktis pačiam
  Bus lengviau, jei vaikas jau bent kažkokią savo kontrolės dalį skiepijimo situacijoje. Galite klausti, kurią ranką jis nori naudoti skiepams; kokioje pozicijoje būti (sėdėti kėdėje / ant tėvų kelių / stovėti). Jei turite įdomių švirkštų, – paklausti, kurį švirkštą vaikas nori pasirinkti. Siūlant pasirinkimus, svarbu atsižvelgti į vaiko amžių (ko gero, vyresnio amžiaus vaikams nereikia siūlyti sėdėjimo ant kelių). Jei vaikas labai priešinasi, rekomenduojama palaukti kitos dienos, skiriant laiką geresniam pasiruošimui.
• Naudokite dėmesio atitraukimo technikas.
  Jei vaikas labai bijo adatos, galima nukreipti jo dėmesį į ką nors kita. Galima laukiant pasakoti įdomi istoriją, kartu skaityti knygą ar nukreipti dėmesį į ką nors kita esantį kambaryje. Vaikas vienu metu negali galvoti ir apie savo baimę, ir apie kažką kita. Kompiuteriniai žaidimai, mini DVD grotuvai laukiamajame irgi gali tapti puikia dėmesio atitraukimo technika.
  Vyresnio amžiaus vaikus galima pamokyti naudoti vaizduotę: prieš skiepijimą mintyse reikia susikurti filmą (pvz., malonios situacijos iš pernai vykusios šventės) ir skiepijimo metu mintyse vėl „prasukti“  šį filmą, atkreipiant dėmesį į kiekvieną detalę jame.
• Pasikalbėkite su vaiku po skiepų.
  Nepamirškite vaiko pagirti už  tai, kad pavyko pasiskiepyti. Paklauskite, kaip jam sekėsi, kokie jo išgyvenimai ir pastebėjimai. Akcentuokite, kad adatos dūris buvo skausmingas, bet skausmas greitai praėjo.

Ar teisingai elgėsi begemoto draugas minėtame animaciniame filme? Jis buvo šalia, pats nejautė nerimo dėl skiepų, nemelavo. Bet skiepų baimė buvo slepiama, ir galiausiai begemotas pabėgo iš gydytojo kabineto ir susirgo gelta. Gal jei begemoto draugas ir gydytojas būtų pasinaudojęs aukščiau pateiktais patarimais, begemotui nereikėtų saulei šviečiant gulėti lovoje paraudus iš gėdos.

Klausyk iš taip arti,
Kad žodžių skausmą tu girdėtum,
Kad nevilties skeveldros
Į kiaurą rėtį nebyrėtų.

Surask savy dangaus,
Vandens, ugnies
Ir pragaro giliausio.
Tik taip mane,
Tik taip tave pajausiu.