Rugsėjo pradžia kiekvienais metais daugumai kelia daugiau ar mažiau streso. Vaikai su nerimu, užsidegimu, o gal ir tam tikromis baimėmis ima mąstyti apie susitikimus su bendraklasiais, mokytojais. Jų galvose gali kilti įvairiausių klausimų, apie kuriuos galime net nesusimąstyti: “Ar mane draugai priims į savo būrį?”, “Ar nesišaipys iš per vasarą pasikeitusios mano išvaizdos?”,  “Ar mokytoja mane prisimins?”, “Ar sugebėsiu atlikti užduotis?”. Mažesniųjų tėvai laksto po parduotuves rankiodami mokyklinių prekių krepšelius (prisipažinkite, kurie iš jūsų kasmet būtinai nuperkate naują drožtuką?). Neramu, kaip vaikui šiemet seksis mokytis ir prisitaikyti. Atsinaujina prisiminimai apie logistikos iššūkius ir gebėjimą „taksuoti“ per visą miestą, išvežiojant savo ir kaimynų vaikus.

 

Šiais mokslo metais įprasta „nerimėlių“ puokštė atrodytų visai įveikiama ir net laukiama. Nes šiemet dauguma mūsų gyvename ilgalaikėje Covid-19 viruso grėsmėje, ir artėjant rudeniui vis daugiau nerimo ir nežinios kaupiasi mąstant apie vaikų išleidimą į mokyklas. Ir jei šiandien vaikams lyginame uniformas, visai nežinia, ar grįžę po pietų jie nepasakys: „Mama, mokykloje paskelbė, kad nuo rytojaus vėl mokysimės nuotoliniu būdu“. Šie nestabilūs metai, ilgas karantino laikotarpis mus stipriai grūdino toleruoti nežinią ir sparčiai taikytis prie besikeičiančių aplinkos sąlygų. Rudenį atnaujinant turimas žinias, įgūdžius apie tai, kaip padėti savo vaikams dalyvauti mokymosi procese, svarbu mintyse turėti ir planą „B“ – o kaip gi geriausiai mūsų šeima gebėtų prisitaikyti prie nuotolinio mokymo(si)? Todėl šiandien darykime tai, ką galime geriausiai – apmąstykime ir pasiruoškime ir tokiam  – nuotolinio mokymo(si) variantui.


Įsikvėpkime pasitikėjimo

„Nesąmonė“, „Ne mano darbas dirbti mokytoju“, „Daugiau neištversiu“, „Visą vasarą namuose trynėsi, ir vėl..“. Ne pačios linksmiausios mintys gali kilti mąstant apie galimus sunkumus, jei vaikai liktų mokytis namuose. Jei norite pagelbėti savo vaikams – kiek galima labiau kontroliuokite panašius pasisakymus jiems patiems girdint. Jūsų žodžiai, emocijos, nuomonės ir nuostatos dažniausiai be jokio filtro įsisėda į vaikų mąstymą ir gali sukelti neigiamą poveikį. Juk ką mąstyti septynmečiui, kurio mamai ar tėčiui be proto  garsiai sunku dėl jo mokslų – telieka kaltinti ir graužti save, – gal bejėgiškai užsidaryti, gal imti dažniau sirgti ar pyktis su broliu. Bandykite surasti pakaitalus negatyvioms mintims, rodykite tikėjimą savo vaiku ir mokykla. Atraskite, ką galėsite kontroliuoti vaikui mokantis namuose, koks bus jūsų vaidmuo mokymosi procese. Tėvai turi pačius svarbiausius raktus atrakinant duris, už kurių slypi įvairių vaikų sunkumų įveikimo galimybės.

Kita vertus, tėvai turi ne mažesnę teisę jausti – pykti, piktintis, verkti ir gedėti. Gedėti stabilumo, aiškių vaidmenų, laisvo laiko, tvarkos namuose. Jei jaučiate, kad esate pilni negatyvių jausmų ir tai tęsiasi ne vieną dieną ar savaitę – ieškokite būdų suprasti, kas su Jumis vyksta, pagalbos sau (būtinai išbandykite Tėvų liniją!). Nėra tobulų mamų, tėčių ar senelių – mes galime tapti vis geresnėmis savo pačių versijomis, jei plačiai atsimerksime ir matysime, ką darome, ką sakome, ką jaučiame ir turėsime drąsos ieškoti atsakymų, kodėl taip vyksta. Ko gero, ne vienam vaikui didesnė vertybė bus ne niekada nesusipykti/nesupykdyti/nepykti, o nuoširdžiai pasikalbėti piktumams praūžus.

 

Susitarimai vietoj nurodymų

Akivaizdu, kad vaikams mokantis namuose tėvams reikia apmąstyti ir koordinuoti keletą sričių: vaiko saugumą, fizinius poreikius, režimo laikymąsi ir t.t. Vaikai labai skirtingi ir vien pagal fizinį amžių neįmanoma įvertinti, kada ir kiek jie gali savarankiškai mokytis ir likti namuose vieni. Apmąstykite, kas galėtų pagelbėti jūsų šeimai, – pasitelkiant išmaniąsias technologijas galima sugalvoti įvairių kūrybinių sprendimų.

Bet koks bebūtų vaiko amžius, jis –  lygiavertė jūsų šeimos dalis ir jausis svarbus, jei į sprendimus įtrauksite jį patį. Diskusijų metu stenkitės išklausyti vaiko nuomonę, nenuvertinti ir nekritikuoti jo pasisakymų. Susitarimus galite sutvirtinti parašais, piešti plakatus ar lenteles – jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams tai tikrai bus smagus laikas su tėvais. Jei jausite, kad susitarimų laikytis nepavyksta, atnaujinkite pokalbius. Kai esame pavargę, neturintys aiškaus ne tik tolimesnės, bet ir savaitės laikotarpio ateities vaizdo, greitai pasiduodame jausmams ir įsiveliame į konfliktus su savo vaikais. Bandykite pokalbiams su vaiku rasti laiką, kai patys esate ramūs ir pailsėję.

Sritys, kurias svarbu aptarti kartu su vaiku:

  • Dienos režimas. Laiku keltis, atlikti įprastus ryto ritualus (dantų valymas, mankšta, pusryčiai ir pan.) labai svarbu, kad ir kaip trauktų pasimėgauti buvimo namuose laisve. Praktikoje bendraudama su mokiniais pastebėjau, kad prastesnė fizinė ir emocinė jų savijauta karantino metu buvo susijusi su vėlesniu užmigimo laiku. Net jei jūsų vaikas jau paauglys, turėkite drąsos bandyti jį įtraukti į naujų dienos režimo normų šeimoje kūrimą ir patvirtinimą.
  • Mokymosi vieta. Kiek įmanoma atskirkite vaiko darbo vietą nuo laisvalaikio zonos, ieškokite galimybių privatumui. Su jaunesnio amžiaus vaikais galite pažaisti smagų žaidimą: paeiliui vaidinti „tvarkos tikrintoją“, direktorių, mokytoją ar švietimo ministrą, kurie atėję įvertina tvarką ir suteikia rekomendacijas. Vaikai gali atvykti įvertinti ir jūsų privataus darbo kampo! Vaiko darbo vieta turi būti neapkrauta, mokymosi metu susitarta dėmesio nenukreipti į kitas veiklas. Gerai matomoje vietoje gali kabėti kartu su vaiku sudarytos mokymosi taisyklės.
  • Technologijų naudojimas. Rekomenduočiau su vaiku sutarti, jog mokantis visos kitos programėlės kompiuteryje ir mobiliajame telefonu būtų išjungtos. Jei tik įmanoma užduotis atlikti ne prie kompiuterio, skatinkite vaiką taip ir daryti. Stebėkite save – koks jūsų prisirišimas prie išmaniųjų prietaisų, ir būkite pavyzdžiu savo vaikams. Miego valandomis mobilūs telefonai ir kompiuteriai turėtų būti išjungti.
  • Galimi sunkumai ir jų sprendimo būdai. Problemines temas ar situacijas iškelkite jūs arba leiskite sugalvoti vaikui. Sprendimus pirmiausiai tegul siūlo pats vaikas, o vėliau nekritikuodami kartu išrinkite geriausius. Situacijų pavyzdžiai: nežinomo žmogaus skambutis į duris; išsikrovęs telefonas; sutrikęs interneto ryšys; elektroninės patyčios; pramiegota pamoka… Būkite laisvi ir žaismingi fantazuodami kartu su vaikais.
  • Tėvų pagalba. Tėvų parama, žinojimas, kad jie pasiruošę padėti visada reikalinga ir svarbi kiekvienam vaikui. Kita vertus, labai svarbu formuoti tinkamus problemų sprendimo įgūdžius ir aptarti, kada ir kokios tėvų pagalbos mokantis vaikams reikės ir kiek jūs galėsite jos skirti. Amžinas klausimas – kieno vis gi yra namų darbai – vaiko ar tėvų, tegul randa aiškų atsakymą. Nesimokykite už vaiką – įkvėpkite jį nepasiduoti. Daug didesnę naudą jis gaus tada, kai padrąsinsite susisiekti su mokytoja ar bendraklasiu ir išsiaiškinti klaidą, net jei ir pats ar pati puikiai matote, kur buvo suklysta. Kai norisi „taisyti“ vaiką, paklauskite savęs, apie ką, susijusio su jumis, kalba šis noras. Ribų nubrėžimas gali būti žaismingas ir vizualus – jei dirbate namuose, ant jūsų darbo vietos gali būti linksmas plakatas, kuriomis valandomis galima kreiptis pagalbos ruošiant namų darbus, o kada namuose reikalinga „mirtina tyla“.
  • Covid – 19. Nors informacijos apie šį virusą daug, vaikams ji vis vien gali būti sunkiai suprantama. Pokalbiai su bendraamžiais, televizijos naujienos gali bet kada vėl padidinti nerimą. Neturėčiau siūlymo kas vakarą kalbėtis apie koronavirusus, bet tiek tėvams, tiek mokytojams svarbu nepamiršti fono, kuriame mes visi gyvename ir užfiksavus pasikeitusį vaiko elgesį, emocijas, pasigilinti, apie ką šiandien yra neramu.

Padėkokite sau, kai bandote kviesti vaikus į bendradarbiavimą, padėkokite savo vaikams, kai jiems pavyksta laikytis susitarimų. Net jei pirmi pokalbiai su vaikais nebus produktyvūs ir nerasite bendrų sprendimų, padėkokite tiesiog už pokalbį ar pastangas ieškoti sutarimo.

 

Kelių tiesimas

Mokymo(si) procese dalyvauja vaikas, tėvai ir mokytojai. Kiekvienas šios sistemos narys turi savo emocijas, savo patirtis ir nusiteikimus. Esant įtampai, neapibrėžtumui ir nežiniai bendraujant vieniems su kitais gali dažniau formuotis klaidingos interpretacijos, vis dažniau atsirasti kovos, o ne sutarimo nuotaikos.

Nuotolinio mokymo(si) procese apsinuogina tiek tėvai, tiek pedagogai – tėvai ir vaikai įsileidžia mokytojus ir bendraklasius labai arti – į savo privačią erdvę, į namus. Mokytojai taip pat jaučiasi nesaugiai,- dažnai nežino, kas ir kaip komentuodami stebi juos, vedančius nuotolines pamokas,  dalinai netenka artimo kontakto su vaikais, o tuo pačiu – ir gebėjimo suprasti ir valdyti netinkamą jų elgesį. Išlaikykite pagarbią nuostatą į mokyklą bei mokytojus ir  nekritikuokite jų girdint vaikams – vaikai, tą girdėdami, bus žymiai sunkiau valdomi klasėje ir mažiau motyvuoti mokytis atitinkamo dalyko.

Kreipdamiesi į mokytojus galite papasakoti, kas konkrečiai jus neramina. Turėdami gerus santykius su mokytoju galite pateikti ir konkrečius pasiūlymus, kaip gerinti nuotolinio mokymosi procesą,  bet dauguma mokytojų paklausti, pasakys, kokios konkrečios jūsų, kaip tėvų, pagalbos, šiuo metu jiems ar jūsų vaikui labiausiai reikia.

Esant ilgalaikiam nuotoliniam mokymui(si) vaikai labai pasiilgsta tarpusavio bendravimo.  Virtualūs protų mūšiai, ekskursijos, pasakos, klasės filmo kūrimas, susitikimai lauke – visa tai neabejotinai gali būti aktyviai koordinuojama klasės tėvų.

 

Atokvėpio minutės

Nepamirškite, kad ne viskas sukasi apie pamokas ir mokslo įvertinimus. Skirkite laiko atokvėpiui. Jei dažnai ir garsiai nerimaujate dėl vaiko mokymosi sunkumų, galite nustebinti vaiką ir paskelbti dieną savaitėje, kai visai nekalbėsite apie pamokas.

Raskite minutę dienoje paklausti vaiko, kaip jis jaučiasi. Jei į klausimą girdėsite trumpą ir nieko nepasakantį „gerai“, būkite kūrybiški, sugalvokite kitos formuluotės klausimų. Vakarais galite apibendrinti kiekvienas savo dieną, pasakydami, kas įdomaus įvyko, už ką galite padėkoti ar pasidžiaugti vienas kitam.

Net ir galimos izoliacijos sąlygomis kurkite šeimoje malonaus laiko kartu ritualus – gal tai bus bendras filmo žiūrėjimas, gal picos kepimas, gal lobio ieškojimas ar net bendri kompiuteriniai žaidimai. Norėdami padėti sau ir vaikams, tėvai dažnai kuria pasekmių (deja, lengvai tai tampa bausmių) sistemas, pvz., gavus prastą pažymį vaikas netenka kažko jam svarbaus. Tegul būna jūsų su vaikais atokvėpio laikas nepriklausomas nei nuo vaiko gauto pažymio, nei nuo jūsų tądien darbe patirtų neigiamų emocijų. „Žinai, nepaisant kaip tau seksis ir kiek būsi ko prisidirbęs, man labai svarbu sekmadieniais su tavim nueiti ledų ir nekalbėti apie jokius mokyklinius sunkumus, nebent tu pats/pati norėtum. Kartais man bus baisiai sunku nebambėti, bet aš bandysiu“.

Nors gali skambėti netikėtai, bet vaikai mėgsta ribas ir rutiną. Tai sukuria saugumo jausmą. Kurkite savo šeimos ritualus, tradicijas. Vaikų įtraukimas į bendrus sprendimus, nuoseklus ribų išlaikymas sukurs atokvėpį ištikus netikėtumams.

 

Taisyklė: „1”

Jei esate tie tėvai, kurie iki galo perskaitė šį straipsnį, tikėtina, patarimus apie vaikų auklėjimą renkate kaip tas kanceliarijos prekes mokslo metams artėjant. Bet koks patarimas bus naudingesnis tada, kai  bus subalansuotas konkrečiai šeimai – aiškiai suprantamas ir įvykdomas Jums, tinkamas situacijai ir, svarbiausia, kai bus taikomas laisvai kvėpuojant. Ne apie kaukes šįsyk kalbu, o apie laisvę rinktis ir neskubėjimą. Ženkite vieną mažą žingsnelį šiandien, išbandykite vieną konkretų patarimą, pajauskite, kas tinka, kas ne, ir kurkite naują santykio šeimoje kokybę.

 

Psichologė Inga Verbiejūtė-Vildė