„Bijau išsakyti mintis viešumoje (auditorijoje). Dėl to dažnai daug prarandu. Ką  daryti?” (žurnalo “Būk Laimingas” skaitytojo klausimas)

Skaitydama Jūsų klausimą pagalvojau apie tribūnas – tokius kalbantį žmogų uždengiančius stovus scenose.  Paradoksalus elgesys – lipti aukščiau už kitus ir tuo pat metu nuo jų užsidengti. Ko gero, siekis save apsaugoti buvo svarbus visiems kalbantiems viešai.

Jūsų minima problema anaiptol nėra reta, nemažas skaičius žmonių daugiau ar mažiau patiria viešo kalbėjimo baimes. Jau pirmasis Jūsų sakinys atspindi, kur glūdi tokių problemų esmė: tai emocijos ir mintys. Šie du dalykai smarkiai tarpusavyje susiję,  ir vienam didėjant, sustiprinimas kitas: pavyzdžiui, pajautęs smarkų širdies plakimą išsigąstate, ir kyla mintis „Man nepavyks sklandžiai kalbėti“. Ta mintis sukelia dar stipresnes emocijas, ir galop įsisukate į uždarą ratą, iš kurio išeiti tampa vis sunkiau.

Pereinant prie klausimo „Ką daryti?“, pradžiai siūlyčiau sau pačiam (-iai) įsivardinti, kokie signalai kalbant prieš auditoriją ima kelti neigiamas emocijas: gal tai prakaitavimas, širdies plakimas, dusulys, rankų drebėjimas.. Kitas svarbus dalykas: pastebėti neigiamas mintis, kurios ima kirbėti prieš pasirodymus (beje, gal ir dabar kažką panašaus slapta galvojate?). Šis savo sąmoningumo praplėtimas svarbus, nes kitą sykį tik pasirodžius šiems dalykams, turėsite mokytis sumažinti jų intensyvumą ir poveikį savo pasisakymų kokybei (pasidomėkite atsipalaidavimo, dėmesio nukreipimo technikomis).

Antras dalykas, kurį norėčiau akcentuoti – bandymai. Jei ruošiatės svarbiam pranešimui auditorijoje, skirkite daugiau laiko repeticijoms –  aiškiai pasirašykite tekstą, paskaitykite kalbą garsiai namuose, vėliau – galbūt kažkam iš pažįstamų. Galite netgi nufilmuoti savo kalbėjimą ir paskui peržiūrėti ieškant, kas padėtų labiau pasitikėti savimi. Jei ir kitose gyvenimo sferose esate santūrus ir kuklus, paeksperimentuokite išreikšdamas savo mintis Jums priimtinose aplinkose (draugų gimtadieniuose, šeimos rate).

Net ir patyrusiems oratoriams kartais nesėkmės pakiša koją, jie užsikerta, rausta, pamiršta, ką kalbėjo. Taigi, ir Jums taip gali nutikti. Siūlyčiau apmąstyti ir užsirašyti keletą dalykų, kurie padėtų Jums nutikus nemalonioms situacijoms: „Ką darysiu, jei..“. Turėkite keletą savų frazių „užpildyti pauzėms“ ir nepamirškite humoro!

Kartais kalbėtojams padeda tam tikrų ribų tarp jų ir klausytojų susikūrimas (tam tarnauja ir mano minėtos tribūnos, ir segtuvai, laikomi rankose (tik stebėkite save, nes esant dideliam nerimui, pranešėjų gniaužomi ir kitaip kankinami daiktai labai atkreipia dėmesį). Kiti gi siūlo žiūrovus įsivaizduoti kaip animacinius herojus; mąstyti, kad daugiau nei pusė jų šiuo metu panirę į savas mintis ir sakomos kalbos net negirdi ir pan.

Apibendrinant:

  • Pamatykite, kas su Jumis vyksta;
  • Repetuokite;
  • Turėkite „atsarginių variantų“.

Taigi, daryti šioje situacijoje galima labai daug, ir visko neišvardinsiu. Jei tikrai daug prarandate dėl savo baimių, turite bent mažą nusiteikimą rizikuoti, linkiu išbandyti minėtus ir kitur surastus receptus. Perfrazuojant iš kažkur nugirstą mintį: Jei nori kažkur nueiti, reikia eiti.

Gero kelio,
Inga