Tėvai visada yra svarbiausi žmonės įvairiausių vaikų sunkumų sprendimo procese. Mano manymu, pagrindinis tėvų uždavinys – kurti tokį ryšį su vaiku, kad jis nebijotų pasipasakoti apie patiriamus sunkumus. Tikrai neretai apie patiriamas patyčias, konfliktus klasėje tėvai išgirsta ne iš pačių vaikų, o iš jų draugų ar mokyklų darbuotojų. Yra įvairiausių priežasčių, kodėl vaikai nepasipasakoja tėvams. Jie gali bijoti tėvų reakcijos – stiprių negatyvių emocijų (pykčio, liūdesio), puolimo impulsyviai tvarkyti reikalus (skambučių mokytojams, kitų vaikų tėvams, akistatų). Taip pat dalis bijo patys būti kaltinami ar net baudžiami. Kai patyčios vyksta virtualioje erdvėje, tėvai bijodami negatyvių vaiko patirčių, gali smarkiai apriboti ar net uždrausti naudotis internetu. Gali būti, kad vaikai tyli jausdami, kad situacija beviltiška, ir niekas jau negali padėti.
Taigi, pirmas žingsnis – pamatyti savo vaiką ir prakalbinti jį. Kadangi dėl nuotolinio mokymo vaikai labai daug laiko praleidžia virtualioje erdvėje, svarbu skirti laiko domėtis, kaip jiems ten sekasi, ką jie mėgsta veikti internete, ar žino apie galimas rizikas (saugumo, duomenų platinimo, netinkamo turinio). Negalima palikti vaiko vieno su technologijomis – tėvų patiriamas saugumo jausmas, kad vaikas sėdi namuose ant sofos ir tik naršo telefone, tėra tik iliuzija. Tėvams būna tikrai sudėtinga ir emociškai sunku suvokti, kad vos išaugę iš pradinių klasių vaikai jau gali dalyvauti sekstinge (sekstingas – atvirai seksualaus turinio žinučių, apnuogintų ar nuogų kūnų nuotraukų, filmukų siuntimas ar gavimas naudojantis mobiliuoju telefonu, kompiuteriu ar kita skaitmenine priemone).
Kalbant apie tėvų dalyvavimą vykstant virtualioms patyčioms, ne taip ir svarbu, kurioje barikadų pusėje (aukos ar smurtautojo) atsiduria atskiras vaikas – pirmas žingsnis yra ramiai kalbėtis apie tai, kas vyksta, ir bandyti suprasti priežastis bei šeimoje ar kartu su ugdymo įstaiga susidėlioti pagalbos veiksmų planą.
Jei mano vaikas patiria patyčias
Jei tėvai jaučia, kad vaikas tampa liūdnas po buvimo prie kompiuterio, ima mažiau pasakoti apie tai, ką ten veikia, virtuliame pasaulyje praleidžia nebūdingai mažai laiko, slepia, staigiai užveria naršyklės langą tėvams atėjus ir pan., gali būti, kad vaikas patiria įtampą, susijusią su tam tikrais dalykais, vykstančiais virutalioje erdvėje. Jei pavyksta vaiką prakalbinti, nesmerkiant išklausyti, svarbu išsiaiškinti, kas konkrečiai vyksta. Įtariant patyčias svarbu surinkti faktus (padaryti ekrano nuotrauką, išsaugoti žinutes ir pan.). Neskubėti ištrinti, bet informaciją laikyti vaikams nepasiekiamoje vietoje. Jei netinkamai su vaiku elgiasi bendraklasiai ar kiti mokyklos mokiniai, į problemos sprendimą galima įtraukti mokyklos bendruomenę – pranešti apie tai klasės auklėtojai, kitiems už patyčių valdymą atsakingiems asmenims. Pranešimus apie virtualias patyčias galima pateikti svetainėse www.svarusinternetas.lt, www.policija.lt.
Jei vis dėlto nepavyksta prakalbinti vaiko, tėvams gali būti naudinga apie pastebimus pokyčius pasitarti su mokytojais, klasės draugais. Galima pasiūlyti vaikui paskambinti į „Vaikų liniją“. Pastebiu, kad daug vaikų žino apie šią liniją, bet paklausus, ar kada nors skambino, teigia, kad labai nedrąsu tą daryti, kiti gi bijo tėvų reakcijos. Todėl labai raginčiau tėvus pasikalbėti su vaikais apie tokią pagalbą, padrąsinti vaikus kreiptis pasitarti dėl įvairiausių sunkumų, galima net gi parepetuoti, ką vaikas paskambinęs galėtų sakyti. Ilgalaikėje perspektyvoje svarbu stebėti, kaip vaikui sekasi bendrauti su kitais vaikais, kokius jis bendrai patiria sunkumus, kaip gali stiprinti save, padėti sau sunkiose situacijose. Žinant, kad vaikas patyrė patyčių, netinkamo elgesio virtualiame pasaulyje, tikrai neramu ir kasdien gali norėtis vaiko klausti: „Ar niekas tavęs neskaudino?“. Klausimas tikrai svarbus, bet tėvus raginčiau jį paslėpti platesniame domėjimęsi – klausti, kas įdomaus vyko, kas vaikui tądien patiko/nepatiko, už ką savimi gali pasidžiaugti, kam padėkoti.
Jei tyčiojasi mano vaikas
Jei tėvus pasiekia informacija, kad jų vaikas netinkamai elgiasi internete, gali kilti daug stiprių jausmų – pykčio, kaltės, noro gintis, neigimo. Pirmasis patarimas tokioje situacijoje – neskubėti. Mintyse ar net raštu galima susidėlioti veiksmų planą, jį aptarti su mokyklos specialistais ar kitais patikimais žmonėmis. Kalbant su vaiku svarbu konstatuoti faktus, išklausyti vaiką ir aptarti pasekmes. Labai svarbu siekti, kad vaikas suprastų savo atsakomybės dalį situacijoje ir ją prisiimtų. Jei kalbantis paaiškėja emocinga situacijos priešistorė, svarbu plėsti galimas vaiko reakcijas – aptarti, ką jis dar galėjo padaryti, kaip galėjo pasakyti apie savo jausmus, poreikius, neskaudindamas aplinkinių. Svarbu apgalvoti ir platesnį kontekstą – kaip vaikui sekasi bendrauti realiame gyvenime, kaip jis elgiasi kilus konfliktams, kaip geba išreikšti pyktį, taip pat -kiek konstruktyviai patys tėvai sprendžia šeimoje ar kitur kylančius konfliktus ir t.t.
Ypatingai svarbu, kad šiose situacijose dalyviai nepasidalintų į karo stovyklas – tėvai su patyčias organizavusiu vaiku prieš mokyklą ir nukentėjusio vaiko šeimą, ir atvirkščiai. Jei patyčių situacijos vyksta mokyklinėje aplinkoje ir mokykla pateikia jų sprendimo planą, labai svarbu, kad tėvai jį palaikytų, nepriimtų kaip bausmės ar pasmerkimo jų šeimai. Kaip viena iš pasekmių patyčias vykdantiems vaikams (kai vyksta žodinis ar fizinis smurtas) gali būti psichologo konsultacijos – tėvų parama ir pritarimas tokiems pokalbiams be galo svarbūs. Nereikėtų ir skubėti taikyti pasekmes, bausmes (pvz., uždrausti naudotis internetu), nes tokiu atveju tėvai gali prarasti ryšį su vaiku ir galimybes geriau suprasti jo elgesio priežastis.
Mano vaikas tik stebi
Dar viena svarbi dalyvių grupė – stebėtojai. Virtualiame pasaulyje jų kiekis gali būti labai didelis ir nekontroliuojamas. Stebėtojai turi didelę galią – dažnu atveju be jų patyčios net nevyktų. Žiūrint plačiąja prasme, labai svarbus kiekvieno tėvo indėlis – kiek jis bendrauja su savo vaiku apie socialinius dalykus, vykstančius vaiko gyvenime, kiek skatina vaiko prosocialias reakcijas (pagalbą bendraklasiams, netinkamo elgesio netoleravimą ir pan.). Vaikai turi mokytis suvokti, kad virtualiame gyvenime vykstantiems procesams galioja tos pačios taisyklės, kaip realybėje, kad jų elgesys ten kelia tas pačias ar net didesnes emocines reakcijas kitiems žmonėms. Gali būti, kad vaikui tikrai sunku suvokti, jog vaiko paspaustas „Like“ mygtukas po kitą žmogų pašiepiančiu pranešimu sukels labai negatyvias pasekmes – reikia mokyti apie tai, aptarti įvairias situacijas. Stebėtojai gali rinktis, kaip dalyvauti vykstant virtualioms patyčioms: nespausti patiktukų mygtukų, nesidalinti netinkamu turiniu, nekomentuoti, paskatinti sustoti ar pranešti suaugusiems. Virtualioje erdvėje mes dažniausiai matome tik tekstą,- draugo žinutes mes galime labai plačiai interpretuoti, greičiau įsiskaudinti, įsitraukti į konfliktus. Vaikams, ypač jaunesniojo mokykinio amžiaus, labai nelengva suvokti šios realybės taisykles, tinkamai ją interpretuoti. Nuotolinio mokymo metu dauguma jų stačia galva paniro į virtualų bendravimą, todėl tėvų dalyvavimas mokantis suprasti, kas čia vyksta ir kaip tame gyventi, gyvybiškai svarbus. Dažnai stebėtojų tėvai vangiai įsitraukia į vaikų edukavimą, bet svarbu suvokti, kad vaiko dalyvavimas patyčių procese kaip stebėtojo gali turėti neigiamų pasekmių jam pačiam (negatyvias emocijas, baimę, kaltę ir pan.).
Apibendrinant, palinkėčiau tėvams įsisąmoninti savo vaidmenis sprendžiant įvairius vaikų sunkumus. Tikėtina, kad daugelis vaikų geriau gaudosi virtualiame pasaulyje technine prasme, bet tinkamas tėvų buvimas šalia (priėmimas, palaikymas, išklausymas) jiems tyrinėjant, ieškant, bendraujant, sprendžiant problemas, yra geriausia, ką galime duoti.