Nors skiepai paskutiniu metu vertinami prieštaringai, adatos išvengti retam kuriam pavyksta. „Baisusis BAKST“ užklumpa skiepijantis, leidžiant vaistus, imant kraują tyrimams. Galvodama apie vaikus ir skiepų baimę, iš karto prisiminiau vieną spalvingą vaikystės filmuką „Apie begemotą, kuris bijojo skiepų“. Filmuko herojus didelis stiprus begemotas puikiai atskleidžia, kokia didžiulė gali būti skiepų baimė. Aš pati savo pirmųjų ar vėlesnių skiepų nepamenu, ir dabar susidūrusi su adatomis medicinos įstaigose nepuolu į paniką. Bet pripažinsiu, turiu savų technikų, kurios padeda nusiraminti laukiant, kol adata baigs viešnagę mano kūne.
Taigi, kas tai? Kodėl vieniems vaikams skiepai sukelia didžiulį siaubą, kiti gi reaguoja visai ramiai? Ir ar yra būdų, kaip patiems tėvams sumažinti vaikų (o gal ir savo pačių) nerimą skiepijantis?
Ko bijome?
Gryną adatų fobiją turi tik maža dalis – 10proc. – gyventojų. Visgi, adatos baimė ir skiepų vengimas yra žymiai dažnesnis reiškinys. Adatos – neišvengiamas skausmo šaltinis. Skausmą jaučiame dviem momentais: kai adata perduria odą ir audinius ir kai vakcina išleidžiama į audinius. Abu dalykai nekasdieniški ir paslaptingi, todėl labai svarbu išsiaiškinti, ko konkrečiai bijoma: vaikai gali turėti mums net nenumanomų su skiepijimu susijusių fantazijų (gali būti fantazuojama, kaip adata perdurs ranką kiaurai; kaip ji nulūš ir liks viduje; kaip adata ims siurbti viską atgal; kaip leidžiamas skystis netilps viduje; kaip adata įstrigs ir slaugytoja jos nebeištrauks). Jokiu būdu nereikia tokių baimių pašiepti,- reikia jas iškelti į dienos šviesą, klausimams surasti atsakymus ir nuraminti vaiką.
Kita vertus, nemažiau baimės sukelia ir realus patiriamas skausmas.
Kaip formuojasi baimė?
Kuo stipresnė baimė, tuo stipresnis skausmas (žmogaus smegenys skirtingai suvokia tą patį stimulą esant skirtingam atsipalaidavimo laipsniui: įtampa, baimė, nerimas sustiprina skausmo intensyvumo suvokimą). Kuo stipresnis pirmąkart patiriamas skausmas, tuo dar didesnė baimė kils susiduriant su adata antrą sykį. Be to, baimė turi tendenciją generalizuotis: labai skiepų išsigandęs vaikas gali imti visą aplinką (gydytojus, baltus chalatus, tyrimo kambarius, ligoninę) sieti su neigiamais išgyvenimais. Ir netgi žodis „gydytojas“ vėliau gali sukelti isterines reakcijas. Žvelgiant plačiau, tai labai pavojinga: kasmet miršta žmonių, kurie dėl neigiamo gydymo patirties vengė reikalingos sveikatos priežiūros.
Baimės mažinimo būdai: patarimai tėvams
Nors skiepų baimė turi tendenciją greitai didėti, visgi, yra būdų, kaip su ja susidoroti (ją sumažinti ar prisijaukinti). Norėčiau pateikti keletą rekomendacijų tėvams pagal Atle Dyregrov ir Marija Ives (2007). Šie patarimai skirti siekiant valdyti skiepijimo baimę, bet gali būti lengvai adaptuojami ir kitoms su sveikatos priežiūra susijusioms baimėms.
- Paaiškinkite, kodėl vaikas turi būti paskiepytas.
Mokyklinio amžiaus vaikams galite perduoti tokio tipo informaciją: „Rytoj tu būsi paskiepytas, kad nesusirgtum liga, kuri vadinasi Kiaulių gripas. Galbūt jau esi apie ją girdėjęs mokykloje ar per televiziją. Vakcina (skiepai) apsaugos kūną nuo apsikrėtimo šia liga, net jei būsi šalia sergančių žmonių. Ir kuo daugiau žmonių bus paskiepyta, tuo mažiau susirgs. Tu jau žinai, ką reikia darytis saugantis nuo įvairių infekcijų. Nors ir būsi paskiepytas nuo kiaulių gripo, tau ir toliau reikės elgtis taip pat (plautis rankas ir t.t.)“. - Aptarkite visą skiepijimo procedūrą nuo atvykimo į medicinos įstaigą iki išvykimo iš jos:
„Kai mes nuvyksime, mus pasitiks asmuo, kuris užrašys tavo vardą. Gali būti, kad teks mažumėlę palaukti, kol pateksime pas žmogų, kuris skiepys…“. Mokyklinio amžiaus vaikams reikėtų papasakoti tai dieną prieš skiepijant. Su ikimokyklinio amžiaus vaikais geriau pakalbėti tą pačią dieną.
Mažiems vaikams galim pademonstruoti, kaip viskas vyksta, naudojant lėles ar meškiukus. Tegul vaikas išbando sėdėjimo skiepijant būdą (pvz., atitinkamai padedama ranka ir pan.). - Išlikite ramūs skiepijimo metu.
Suaugusių elgesys yra kaip modelis vaikams, todėl jei patys elgsitės ramiai, ir vaikas patirs mažiau baimės. Jei pats suaugęs turi stiprią adatų baimę, svarbu kuo mažiau tą parodyti arba net leisti vaiką palydėti kitam, ramesniam asmeniui. - Pripažinkite vaiko jausmus.
„Atrodo, kad nerimauji“. Leiskite jam verkti (dažnas sakymas “Neverk, būk didelis vyras“ skatina vaiko menkavertiškumo jausmą, prie skiepų baimės prideda dar ir baimę pasirodyti menku, nevyrišku ir t.t.). - Nemeluokite.
Siekdami greičiau nuraminti vaiką ir save, kartais kiek sušvelniname padėtį: „Tau visai neskaudės“. Norit išlaikyti vaiko pasitikėjimą suaugusiais, geriau elgtis garbingai: „Taip, tau paskaudės, bet manau, kad susitvarkysi“. - Geriau nenaudokite dovanų, specialių paskatinimų.
- Pamokykite vaiką naudoti stiprinančias mintis ir raminantį kvėpavimo būdą.
Jei mokyklinio amžiaus vaikas labai bijo skiepų, galima jį pamokinti pasitelkti į pagalbą raminančias mintis: „Aš tai padarysiu“, „Viskas bus gerai“, „Aš galiu būti ramus ir atsipalaidavęs“, „Dabar galiu žiūrėti kitur ir galvoti apie ką kita“.
Kvėpavimo technikos irgi puikiai tinka mažinant nerimą. Tik svarbu jų pasimokyti iš anksto, namuose, o reikalui esant priminti vaikui, kad gali jas panaudoti. - Kvėpavimo pratimo pavyzdys:
- Ramiai įkvėpdamas per nosį suskaičiuok mintyse iki 5. Gali įkvėpti garsiai, kad net šalia esantys žmonės išgirstų.
- Palaikyk orą savyje, kol suskaičiuosi iki 5.
- Tada ramiai iškvėpk per burną, mintyse skaičiuodamas iki 5.
- Palauk kol vėl lėtai suskaičiuosi iki 5 ir vėl viską pakartok nuo pradžių.
- Jei vaikas labai bijo, nebauginkite jo dar labiau.
Vaikas gali kategoriškai atsisakyti skiepų, tokia situacija tėvams labai nemaloni ir kelianti stresą. Todėl labai svarbu save stebėti ir nepradėti vaiko gąsdinti gresiančia liga ar pažadėtų dalykų atėmimu. Adatų baimė labai lengvai įsimenama ir tokiu būdu ją galima dar labiau sustiprinti ir prailginti: problemų ne pamažės, o padaugės. - Leiskite vaikui rinktis pačiam
Bus lengviau, jei vaikas jau bent kažkokią savo kontrolės dalį skiepijimo situacijoje. Galite klausti, kurią ranką jis nori naudoti skiepams; kokioje pozicijoje būti (sėdėti kėdėje / ant tėvų kelių / stovėti). Jei turite įdomių švirkštų, – paklausti, kurį švirkštą vaikas nori pasirinkti. Siūlant pasirinkimus, svarbu atsižvelgti į vaiko amžių (ko gero, vyresnio amžiaus vaikams nereikia siūlyti sėdėjimo ant kelių). Jei vaikas labai priešinasi, rekomenduojama palaukti kitos dienos, skiriant laiką geresniam pasiruošimui. - Naudokite dėmesio atitraukimo technikas.
Jei vaikas labai bijo adatos, galima nukreipti jo dėmesį į ką nors kita. Galima laukiant pasakoti įdomi istoriją, kartu skaityti knygą ar nukreipti dėmesį į ką nors kita esantį kambaryje. Vaikas vienu metu negali galvoti ir apie savo baimę, ir apie kažką kita. Kompiuteriniai žaidimai, mini DVD grotuvai laukiamajame irgi gali tapti puikia dėmesio atitraukimo technika.
Vyresnio amžiaus vaikus galima pamokyti naudoti vaizduotę: prieš skiepijimą mintyse reikia susikurti filmą (pvz., malonios situacijos iš pernai vykusios šventės) ir skiepijimo metu mintyse vėl „prasukti“ šį filmą, atkreipiant dėmesį į kiekvieną detalę jame. - Pasikalbėkite su vaiku po skiepų.
Nepamirškite vaiko pagirti už tai, kad pavyko pasiskiepyti. Paklauskite, kaip jam sekėsi, kokie jo išgyvenimai ir pastebėjimai. Akcentuokite, kad adatos dūris buvo skausmingas, bet skausmas greitai praėjo.
Ar teisingai elgėsi begemoto draugas minėtame animaciniame filme? Jis buvo šalia, pats nejautė nerimo dėl skiepų, nemelavo. Bet skiepų baimė buvo slepiama, ir galiausiai begemotas pabėgo iš gydytojo kabineto ir susirgo gelta. Gal jei begemoto draugas ir gydytojas būtų pasinaudojęs aukščiau pateiktais patarimais, begemotui nereikėtų saulei šviečiant gulėti lovoje paraudus iš gėdos.
